Sutikite – kaip dažnai mes problemas, susijusias su kitais žmonėmis, sprendžiame spaudimu, kategoriškais reikalavimais, barniais, pretenzijomis ir visiškai pamirštame, kad yra kitoks būdas – harmoningas: kai galime geranoriškai ieškoti bendrų sprendimų, pasitikėti žmonėmis ir įkvėpti juos išreikšti geriausias jų savybes. Šis pasakojimas apie tai... … Viena garbaus amžiaus moteris neseniai tapo našle ir liko gyventi su savo sūnumi-alkoholiku. Ji dar turi dvi dukteris, kurios gyvena atskirai – viena kitame mieste, o antroji – netoliese, todėl dažnai aplanko mamą ir jai padeda.
Moteris labai myli savo vaikus, o ypač sūnų, kuris prieš dešimtmetį pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu – iš pradžių retai, vėliau vis dažniau. O kai dėl to jį paliko žmona su vaikais, šis pradėjo sparčiai ristis į nuokalnę.
Moteris išbandė viską, kas galėjo pagelbėti jos sūnui: kreipėsi į įvairias gydymo įstaigas, gydė vaistais, žolelėmis ir užkalbėjimais, kodavo, meldėsi už jį...
Bet poveikis visada buvo trumpalaikis, o naujo nuopolio pasekmės – vis sunkesnės. Taip ir gyveno: barniai, ašaros, įkalbinėjimai, grasinimai, prašymai, skandalai...
Vasarą moteris sūnų išveždavo į sodą, kur jam vis nugabendavo maisto, o jau išgerti jis ten susiorganizuodavo pats – viską, ką tik galima buvo pragerti - visada pragerdavo.
Ir štai vieną vasaros dieną moteris važiavo iš sodo namo. Autobuse susipažino su viena pakeleive ir jai išsipasakojo visas savo bėdas. Pakeleivė įdėmiai išklausė, o paskui netikėtai paklausė:
"O ką nors gero ar galite apie savo sūnų pasakyti? Nejaugi jis visą gyvenimą toks buvo?".
Moterį labai suglumino šis pakeleivės klausimas. Ir iš tiesų: pastaruoju metu ji apie sūnų nieko gero negalvojo. O juk prieš savo nuopolį jis iš tiesų buvo puikus žmogus!
Šis netikėtas klausimas sukrėtė ir privertė ją susimąstyti. Moteris nustojo barti ir koneveikti savo sūnų.
Vieną rytą jis pabudo po išgertuvių, o ji su šypsena prabilo: "Mielas mano sūneli, koks gi tu protingas ir rankas auksines turi. Aš iki šiol saugau tavo dovanotus darbus. Visus, nuo pat vaikų darželio."
Sūnus iš pradžių žado neteko ir net išsigando – pamanė, kad mamai kažkas su galva negerai. Puolė skambinti seseriai, papasakojo jai apie keistą mamos elgesį. Bet motina seserį buvo perspėjus, todėl ji nė nemirktelėjusi paklausė: "O kas ne taip? Aš tavimi taip didžiavausi mokykloje: koks gražuolis mano brolis, koks geras sportininkas" Į ką jis tik atkirto: "Ir tau stogas pavažiavo?!" Paskambino ir kitai seseriai, bet ir ši lyg niekur nieko tęsė: "Tu visada buvai labai geras, tiek man padėjai!"
Ir... nuo tos akimirkos ėmė viskas keistis: tik pasirodo sūnus namuose, o motina tuoj kviečia: "Sėsk sūneli, aš tau tavo mėgiamų blynų ir obuolių pyragą iškepiau... Iš pradžių sūnų tai siutino: jis ir šaukštą ant grindų nusviesdavo, ir trenkęs durimis išeidavo, ir šaukte šaukė: "
Juk aš alkoholikas, turėtum man priekaištauti, o tu!?"
Ir net išgėrusį, kietai įmigusį sūnų motina glostė ir gerus žodžius jam sakė. Ir – keista, bet nuo tos akimirkos, kai pradėjo taip elgtis – motinai pasidarė žymiai lengviau, net širdį nustojo skaudėti.
O ir sūnus jau vis rečiau pareidavo namo išgėręs – nakvojo pas sugėrovus. Vėliau nustojo pinigų iš motinos reikalauti – jei ir išgerdavo, tai tik iš savo laikinų uždarbių.
Vieną gražią dieną sūnus pabudo, nors jau buvo vėlyvas ruduo - plačiai atvėrė langą ir paklausė:
"O kas čia per smarvė namuose? Nejaugi nuo manęs?" Ir ta diena tapo pačia laimingiausia diena šios šeimos gyvenime! Visi verkė, bet tai buvo ne tos karčios skausmo ašaros, kaip buvo anksčiau, o laimės ir didelio džiaugsmo ašaros... Sūnus metė gerti ir pats smarkiai stebisi – kodėl gi jis gėrė, kaip galėjo taip žemai nusiristi? Matydami šį Žmogų dabar, niekas net įtarti negalėtų, kad tai buvęs alkoholikas. Alkoholikas su stažu…
Tai štai ką gali Meilė ir Gerumas. Argi tai ne stebuklas
?
(Reali gyvenimo istorija. Į lietuvių kalbą išvertė de2.org)
rodiklis 
