Apie Džihado sampratą islame parašyti norėjau jau seniai, tačiau svarsčiau, ar būtų toks straipsnis etiškas šiuo metu, kai teroristiniai išpuoliai Europoje padažnėję. Kita mane varžiusi priežastis buvo didžiulė atsakomybė man, kaip musulmonui, kalbėti apie vieną iš kontraversiškiausiai suprantamų (tiek kitatikių, tiek musulmonų) islamo aspektų.
Tačiau galiausiai supratau, kad jei apie tai nekalbėsiu aš, tai tikrai nepatylės tie „ekspertai“, kurie apie Džihadą neturi gilių žinių.
Ši islamo religijos dalis, jei yra aiškinama neišmanėlių musulmonų ir islamofobų kitatikių, tik dar labiau pučia mitų ir stereotipų burbulą, kuris priešina, kiršina visuomenę, didina religinės mažumos atskirtį ir galiausiai sprogsta abipusiu neapykantos nusikaltimų pavidalu.
Šventojo karo tema yra taip gausiai apipinta gandais, baimėmis ir pačių musulmonų skirtingomis interpretacijomis, tiek radikaliai džihadistinėmis, tiek kraštutinai gynybinėmis, kad nelengva sudėlioti viską į savo vietas.
Pradėti reikėtų nuo lingvistinės šio žodžio reikšmės.
Džihadas reiškia pastangas, susitelkimą (kovai) vardan Dievo. Ši kova gali būti trejopa:
1) nugalėti savo ego, užgaidas,
2) pasipriešinti nelabojo (Šėtono) gundymams,
3) kautis su priešininku mūšio lauke tiek ginantis, tiek puolant.Visi trys Džihado tipai yra autentiški, nei vieno jų atmesti ar panegti musulmonas neturi teisės. Tačiau labai dažnai susiduriame su dviem kraštutinumais. Į pirmą kraštutinumą linkę teroristai, kurie Džihadą supranta tik kaip karinę misiją. Antrasis kraštutinumas būdingas mažai savo religiją išmanantiems, arba jos besigėdijantiems musulmonams, kurie skuba teisintis ir gintis teigdami, kad Džihadas viso labo tėra tikinčiojo kova su savo vidiniais demonais arba gynyba.
Pirmieji daro didžiulę žalą savo religijai klaidingai teisindami ir motyvuodami savo veiksmus islamu. O antrieji praranda galimybę tiesiai, atvirai ir nekompleksuodami pristatyti visuomenei tikrąją karinio Džihado prasmę.
Islame Džihadas įsakytas tik musulmonams tapus stipriems ir vieningiems. Pradžioje, kai musulmonų buvo mažai, o islamą priimdavo labiausiai pažeidžiami, menką statusą visuomenėje turintys tikintieji, jiems buvo liepta slėpti savo religiją. Vėliau, religinei bendruomenei gausėjant, susidūrus su religine diskriminacija buvo įsakyta emigruoti, ieškoti prieglobsčio, kurį musulmonai surado taikioje ir svetingoje krikščioniškoje Abisinijoje. Dar vėliau buvo leista gintis užpultiems: „Ir kaukitės Alacho kelyje su tais, kurie su jumis kaunasi“. (Koranas, 2:190) Ir tik tada, kai musulmonai tapo stiprūs, vieningi ir ženklūs, jiems buvo apreikštos Korano eilutės dėl puolamojo Džihado: „Ir kaukitės su jais, kol neliks jokio suvedžiojimo, o visa religija priklausys tik Alachui!“ (Koranas, 2:193)
Tačiau šios eilutės nuo pat pradžių turėjo griežtus apribojimus. Paskutinė cituota Korano eilutė sufleruoja, kad vienintelė Džihado priežastis tegali būti siekis įvesti pasaulyje Šariatą - Alacho įstatymus. Jokia kova negali būti vardan išteklių, garbės ar dėl keršto. Labai svarbu prieš svarstant bet kokius karinius veiksmus pirmiausia savo žodžiais, darbais ir pavyzdžiu pakviesti kitatikius į islamą.
Į Džihadą gali kviesti tik valstybės galva. Jokia grupė kovotojų negali pasiskelbti esantys valstybe ir mesti karinį iššūkį kitai valstybei. Mums visiems žinoma ISIS veikla neturi jokio religinio teisėtumo. Jų ideologija bei kovos metodai neatitinka autentiško islamo ir yra smerkiami viso pasaulio tradicinių islamo bendruomenių.
Vienas iš ISIS bei kitų teroristinių grupuočių naudojamas kovos būdas yra mirtininkų išpuoliai. Svarbu pažymėti, kad savižudybė islame yra viena iš didžiųjų nuodėmių. Tokia mirtis nėra laikoma kankinyste, atvirkščiai, pasak pranašo Muhamedo, savižudis bus nubaustas Paskutiniojo teismo dieną.
Kovoti galima tik su priešininkų kariuomene. Griežtai draudžiama nukauti vaikus, moteris, senolius, ligonius. Islame šis veiksmas būtų traktuojama kaip žmogžudystė: „kas nužudė sielą, nebent už tai, kad ji skleidė klastą ir niekšybes, tasai tarsi būtų nužudęs visą žmoniją“ (Koranas, 5:32). Šios eilutės įrodo, kad tų, kurie nekovoja prieš musulmonus nukovimas prilygtų mirtinai nuodėmei – žmogžudystei.
Kovotojams neleidžiama kankinti priešininkų, sąmoningai sukelti skausmingesnę mirtį. Įsakyta kilniai elgtis su karo belaisviais: „jie duoda maisto, nepaisydami savo potraukio jam, neturtėliams, našlaičiams ir belaisviams“ (Koranas, 76:8 )
Draudžiama prievarta atversti kitatikius į islamą: „Nėra prievartos religijoje.“ (Koranas, 2:256) Nors Džihado tikslas yra įvesti Šariatą, tačiau šioji suteikia galimybę kitatikiams išpažinti savo tikėjimą.
Kova su klaidingai suprantančiais ir taikančiais islamą musulmonais yra ilga ir sunki. Musulmonai, religiniai lyderiai turi labiau pasistengti, kad perduotų aiškią ir teisingą islamo žinią savo bendruomenės nariams. Tik tvirtas, gilus religijos pagrindų žinojimas gali apsaugoti jaunuolius nuo radikalizavimo. Vakarų valstybių įsivaizdavimas, kad tik asimiliuojant musulmonus į sekuliarią visuomenę ir įtraukus juos į sekuliarių vertybių laikymąsi galima pažaboti jaunuolių radikalizavimą yra klaidingas. Atvirkščiai, tokie jaunuoliai tampa puikia dirva džihadistų verbavimui dėl vidinės sumaišties tarp tradicinių religinės bendruomenės diegiamų vertybių ir sekuliarios visuomenės lūkesčių. Beje, pastebėta, kad reguliariai mečetę lankantys musulmonai yra visuomeniškesni ir tolerantiškesni kitatikiams.
Musulmonams, kurie gėdijasi karinio Džihado ir dėl to jį neigia, vertėtų pagilinti savo žinias šioje srityje – taps akivaizdu, kad islame nėra vietos terorizmui. Tokią žinią jie galės perduoti savo artimiesiems ir bendruomenei.
Tuo tarpu kitatikiams reikia atidžiau pasirinkti šaltinius, iš kurių jie ima informaciją apie šį kontraversišką islamo aspektą ir apie islamo religiją bendrai. Svarbu kritiškai vertinti ekspertais save vadinančius komentatorius ir nevengti apie islamą kalbėti su pačiais musulmonais.
Tik švietimas, geranoriškumas bei atvirumas gali padėti kovoti su tamsumu ir neapykanta, būdingais tiek teroristams, tiek islamofobams. #islamas #džihadas #musulmonai
rodiklis 
