Pseudolaimė. Alkoholis - momentinės laimės surogatas

Alkoholio vartojimas, ko gero, labiausiai apipintas įvairiausiais mitais. Ir tai suprantama: žmonės nori (pirmiausiai – sau) pateisinti jo vartojimą. O ir jo daroma žala matoma ne iš karto.

Keli iš labiausiai mėgstamų pateisinimų: žmonės per amžius gėrė, kaip buvo, taip ir bus, nieko čia nepakeisi... Bet ar tikrai taip buvo per amžius? Ir kodėl turi tęstis tai, kas mums kenkia?

Neseniai skaičiau vieną labai seną budistų legendą apie alkoholio atsiradimą. Joje nepasakojama apie "stebuklingas" jo savybes ir "naudingumą", atvirkščiai, ji perspėja: net lašas alkoholio aptemdo sąmonę, todėl žmogus negali valdyti savo minčių, žodžių, veiksmų ir kūno. T.y savęs ir savo gyvenimo.

Ši legenda pasakoja, kad alkoholio formulę sugalvojo piktojo demono tarnas, norėdamas įsiteikti savo šeimininkui. Mat demonas pyko ant Dievų už tai, kad juos myli žmonės. O klastingas tarnas alkoholio dėka pasiūlė padidinti demono įtaką ir valdžią žmonėms.

Jis sugalvojo tikrą demonišką mišinį iš devynių sudedamųjų dalių, kurias sumaišius ir perskaičius prakeiksmus, gavosi nuodinga upė, kurią pavadino alkoholiu.

Kiekviena sudedamoji dalis darė savo poveikį: plėšraus balto liūto smegenys skatino agresyvumą, aršios laukinės bitės medus savo saldumu skatino pragaištingą pripratimą, nuodingos gyvatės geluonis – įžeidinėti kitus, pasiutusio šuns seilės – puldinėti kitus, muštis ir t.t.

Pavojingiausias dalykas, anot legendos, tame, kad vietoje dieviškumo kibirkšties, su kuria gimsta kiekvienas, alkoholio pagalba žmogų užvaldo demoniškumas. Todėl susidaro sąlygos bujoti visoms įmanomoms ydoms – geriantis alkoholį netenka ramybės ir pasineria į nuodėmes.

Alkoholis suteikia daug iliuzijų: momentinės laimės, drąsos, pasitikėjimo, reikšmingumo. Jis iškreipia realybę, todėl žmogus nesupranta – kas padoru, o kas – ne, neskiria tiesos nuo melo, nuodėmės nuo dorybės.

Todėl senasis mokymas patarė laikytis kuo toliau nuo šio demoniško nuodo, kuris palaipsniui įtraukia žmogų į beprotybę:

– žmogui aptemsta sąmonė, jis netenka savo dvasinės jėgos
– jis netenka fizinių jėgų
– mąstymas darosi primityvus, protas bunka, vystosi silpnaprotystė
– pradeda sirgti, netenka sveikatos, nes alkoholis – stipriai veikiantys nuodai
– rodo pražūtingą pavyzdį aplinkiniams
– praranda žmogiškas savybes ir pavidalą.

Taigi, pasirodo, senų senovėje per tokias legendas žmonės labai tiksliai įvardino demonišką alkoholio prigimtį ir jo daromą žalą. Kiekvienas toks pasakojimas atskleidžia dalelę tiesos – tai tarsi perspėjimas iš gilios praeities.

O mūsų laikai ypatingi tuo, kad šiam demoniškam skysčiui suteikiamos įvairiausios nebūtos teigiamos savybės. Ir nors medikų išvados patvirtina senųjų mokymų išvadas ir jas papildo naujomis, žmonės taip apipinti melu, kad tiesiog nekreipia į jas dėmesio.

Štai alkoholio vartojimo nutiesti laipteliai žemyn, kuriuos surašė šiuolaikiniai tyrinėtojai:

– Iš pradžių žmogus išgeria, kad atsipalaiduotų, labiau pasitikėtų savimi
– Pamažu didinamos išgeriamos dozės
– Atsiranda atminties praradimo efektai: žmogus neprisimena ką daro išgėręs
– Pradeda gerti paslapčia
– Atsiranda pagirių sindromas
– Alkoholis pradeda dominuoti gyvenime
– Žmogus pradeda gerti vienas
– Pakinta (pablogėja) charakteris, todėl prasideda problemos namuose ir darbe
– Prasideda alkoholio sukeltos ligos, pokyčiai organizme, haliucinacijos
– Visapusiška degradacija.

Dar vienas vartojančių alkoholį žmonių ypatumas: dauguma linkę stipriai "švelninti" ir suvartojamą kiekį, ir vartojimo dažnumą. Tačiau yra nekintamas dėsningumas – prasidėjęs alkoholizmas neišvengiamai progresuoja. Ir visi pradeda nuo pirmos taurelės, nuo mažų kiekių. Vienintelis būdas tai sustabdyti ar to išvengti – visiškai nevartoti alkoholio.

Toji legenda parodė labai svarbų dalyką – alkoholis pakeičia mūsų dvasingumą į demoniškumą. Negalime ir vartoti alkoholį, ir tobulėti dvasiškai. Net nedideli alkoholio kiekiai aptemdo sąmonę ir iškreipia mūsų realybės suvokimą.

Moralas
Alkoholio vartojimas – pirmiausiai dvasinė žmogaus negalia, kuri greitai perauga į cheminę priklausomybę. Tai demono pinklės ir jo pasiūlytas laimės surogatas, kuris ne tik bet kokią šventę, bet ir visą gyvenimą paverčia chaosu.

Mums nereikia jokių surogatų, jokių ramsčių iš šalies. Viskas, kas mums reikalinga šiame gyvenime – gimsta kartu su mumis. Tereikia tai atrasti savyje. Man tai atrasti pavyko. Pavyks ir tau